Vieninga pavojingųjų atliekų identifikavimo metodika

Priedas Nr. 1. Teisinis reguliavimas

Priedas Nr. 2. Atlieku sąrašas

Priedas Nr. 3. Buityje susidarančių pavojingųjų atliekų klasifikavimas

Priedas Nr. 4-1. Pakuočių atlieku klasifikavimo pavyzdys

Priedas Nr. 4-2. EEĮ atliekų klasifikavimas

Priedas Nr. 4-3 ENTP klasifikavimas

Priedas Nr. 4-4. Medienos atliekų klasifikavimas užsienio šalyse

Priedas Nr. 5. Laboratoriniai tyrimai

Priedas Nr. 6. POT klasifikavimas

Priedas Nr. 7-1 Informacija apie pavojingąsias sąvybes

Priedas Nr. 7-2. Informacija apie CLP inventorių

Priedas Nr. 7-3. Dažniausiai pasitaikančios pavojingosios savybės

Priedas Nr. 8. Pavojingųjų savybių nustatymo metodai

Priedas Nr. 9-1. Statybinių atliekų, kuriose yra bitumo, klasifikavimo pavyzdys

Priedas Nr. 9-2. Lakiųjų pelenų klasifikavimo pavyzdys

Priedas Nr. 9-3. Užteršto grunto, kaip statybinių atliekų, klasifikavimo pavyzdys

Pagrindiniai darbo tikslai

Apžvalgos ir Metodikos tikslas – parengti Metodiką valstybės ir savivaldos institucijoms ir įstaigoms (toliau – institucijos) ir ūkio subjektams, kaip teisingai vertinti ir taikyti nacionalinius ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktus dėl atliekų klasifikavimo, siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvų pavojingųjų atliekų identifikavimą ir klasifikavimą, kad pavojingosios atliekos būtų saugiai ir efektyviai surenkamos ir tvarkomos.

Metodika parengta pritaikius atliktos Apžvalgos išvadas, pavojingųjų atliekų identifikavimo gerąją patirtį, išanalizavus esamą situaciją ir patirtį identifikuojant ir klasifikuojant atliekas Lietuvoje ir užsienyje.

Rengiant Metodiką buvo siekiama, kad ji būtų aiškiai suprantama ir lengvai naudojama. Atliekų klasifikavimui ir identifikavimui parengtos schemos, skirtos sprendimų priėmimui, atsakant į klausimus „taip“ arba „ne“. Tikimasi, kad būtent šis principas ir schematiškai pateikiami algoritmai palengvins Metodikos taikymą.  Buityje susidarančių pavojingųjų atliekų klasifikavimui ir identifikavimui skirtas atskiras Metodikos priedas, kuriame pateikiami patarimai ne tik dėl atliekų klasifikavimo ir identifikavimo, bet ir informacija apie tai, kur turi būti atiduodamos buityje susidarančios pavojingosios atliekos. Kitų (ne buityje susidarančių) atliekų klasifikavimas ir identifikavimas atliekamas trimis etapais – I etapas skirtas įvertinti, ar, pagal atliekai priskirtiną atliekų kodą, ji turi būti identifikuota kaip pavojingoji (arba nepavojingoji), neatliekant jokių papildomų veiksmų, ar vis dėl to turi būti atliekamas papildomas vertinimas pagal Metodikos II ir (arba) III etapuose aprašytus veiksmus.

Nagrinėjimo apimtis

Apžvalga. Rengiant Apžvalgą pagal TS uždavinius, buvo parengti reprezentatyvaus tyrimo klausimynai apie pavojingųjų atliekų identifikavimą ir apklausta:

  • 30 veikiančių verslo subjektų, kurių veikloje susidaro pavojingosios atliekos, 30 veikiančių verslo subjektų, vykdančių pavojingųjų atliekų surinkimą ir vežimą ir 20 veikiančių verslo subjektų, vykdančių pavojingųjų atliekų apdorojimą;
  • 2 nevyriausybinės organizacijos, veikiančios aplinkosaugos srityje, ir 3 licencijuotos pakuočių atliekų tvarkymo gamintojų ir importuotojų organizacijos;
  • 13 savivaldybių administracijų bei regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) atstovų, atsakingų už pavojingųjų atliekų surinkimo iš gyventojų organizavimo klausimus;
  • 7 valstybės ir privačios mokslo ir studijų institucijos, kurių veikloje susidaro pavojingosios atliekos ar kurios turi kompetenciją pavojingųjų atliekų identifikavimo srityje;
  • 7 laboratorijos, galinčios tirti atliekų cheminę sudėtį;
  • Aplinkos apsaugos departamentas (AAD), Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) ir 3 kitos valstybės institucijos (Valstybinė augalininkystės tarnyba (VAT), Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), Muitinės departamentas (MD), kurių vykdoma veikla susijusi su atliekų identifikavimo klausimais;
  • 1000 Lietuvos gyventojų.

Siekiant identifikuoti problemas ir pateikti apibendrintas rekomendacijas, Apžvalgos rengimo etape suorganizuotos 3 apskritojo stalo diskusijos, įtraukiant įvairias suinteresuotas šalis:

  • diskusija su valstybinių institucijų (Aplinkos ministerijos (AM), AAA, AAD, NVSC, MD, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM)) atstovais.
  • diskusija dėl buityje ir ne buityje susidarančių tuščių cheminių medžiagų ar mišinių pakuočių identifikavimo ir klasifikavimo, kurioje dalyvavo Pakuočių gamintojų ir importuotojų organizacijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos ir atskirų savivaldybių, regioninių atliekų tvarkymo centrų, Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA), valstybinių institucijų atstovai, atliekų darytojų ir atliekų tvarkytojų atstovai.
  • atvira diskusija su visų suinteresuotų šalių atstovais.

Apklausų rezultatai bei apskritojo stalo diskusijų išvados bei įžvalgos pateiktos Apžvalgoje.

Pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo teisinio reglamentavimo analizė (Apžvalgos 2.1 skyrius) parodė, kad į Lietuvos nacionalinę teisinę bazę perkeltos visos Atliekų direktyvos[1] nuostatos, susijusios su pavojingųjų atliekų identifikavimu ir klasifikavimu. Tačiau Lietuvoje jokiai institucijai nėra priskirtos funkcijos, susijusios su pavojingųjų atliekų identifikavimu ir klasifikavimu, apimančios metodinės pagalbos ūkio subjektams teikimą. Taip pat nėra aiškios ir procedūros, kaip turi būti patvirtinama, kad atliekos identifikuotos teisingai.

Remiantis valstybinės atliekų apskaitos duomenimis, Lietuvoje nuo 2010 m. iki 2019 m. susidarančių pavojingųjų atliekų kiekis išaugo 72 proc., t. y. nuo 109,5 tūkst. t 2010 m. iki 188,2 tūkst. t 2019 m. Pavojingųjų atliekų kiekis bendrame susidarančių atliekų sraute 2010 m. sudarė 1,92 proc., o 2018 m. – 2,8 proc. Tuo pačiu laikotarpiu nepavojingųjų atliekų kiekis išaugo beveik 26 proc. 2019 m. duomenimis, daugiausiai Lietuvoje susidarė šių pavojingųjų atliekų – cheminių nuosėdų ir liekanų 51,3 tūkst. t, eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (ENTP) 32,4 tūkst. t, rūšiavimo atliekų 23,4 tūkst. t, žemės ir žemkasių atliekų 17,8 tūkst. t, asbesto turinčių atliekų 17,7 tūkst. t, nebenaudojamų mašinų ir įrangos sudedamųjų dalių 13,5 tūkst. t, nebenaudojamos elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų 6,8 tūkst. t ir naudotos alyvos 6,3 tūkst. t. Daugiausiai pavojingųjų atliekų susidaro aptarnavimo sektoriuje (šis sektorius Lietuvoje yra daug plačiau išvystytas nei pramonė) ir namų ūkiuose.

Vadovaujantis AAA skelbiama informacija, Lietuvoje 2010 m. buvo sutvarkyta apie 52 proc. susidariusių/surinktų atliekų, o 2019 m. – 79 proc. Lietuvoje didžioji dalis (apie 45 proc.) sutvarkytų pavojingųjų atliekų yra apdorojamos, t. y. išardomos, perrūšiuojamos, atskiriamos pagrindinės atliekų sudedamosios dalys. Apie 29 proc. pavojingųjų atliekų yra perdirbamos R2–R9 atliekų tvarkymo būdais, apie 16 proc. – eksportuojamos, apie 8 proc. šalinamos sąvartyne, apie 1 proc. deginamos R1 ir apie 1 proc. deginamos D10 būdu.

Lietuvoje pavojingųjų atliekų kiekis bendrame susidarančių atliekų sraute (2018 m. – 2,8 proc.) yra mažesnis už ES šalių vidurkį (2018 m. – 4,4 proc.). Lietuvoje susidaro mažesni nei kitose valstybėse naudotos alyvos atliekų, statybinių atliekų bei sveikatos priežiūros ir biologinių atliekų kiekiai, tenkantys 1 gyventojui. Tačiau lyginant Lietuvoje susidarančių pavojingųjų atliekų duomenis su Latvijos, Estijos, Slovėnijos duomenimis, jie yra panašūs. Platesnė pavojingųjų atliekų susidarymo ir tvarkymo Lietuvoje statistinių duomenų analizė pateikta Apžvalgos 2.2 skyriuje.

Lietuvoje naudojamų pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo metodų analizė parodė, kad atliekų darytojams klasifikuoti ir identifikuoti atliekas yra ganėtinai sudėtinga, trūksta žinių bei lengvai suprantamos informacijos, metodinės pagalbos. Dažniausiai taikomi atliekų identifikavimo būdai – vizualinis įvertinimas, siekiant nustatyti, ar atliekai priskirtas teisingas atliekų kodas, ir dokumentinis įvertinimas pagal produkto, iš kurio susidarė atlieka, saugos duomenų lapo duomenis. Atliekų darytojams taip pat trūksta specializuotų mokymų pavojingųjų atliekų identifikavimo tematika. Be to, Lietuvoje nėra laboratorijų, kurios būtų akredituotos atliekų tyrimams. EEĮ, ENTP, vaistų, medienos, pelenų ir šlakų atliekos, panaudotos filtruojančios medžiagos ir pašluostės bei nuotekų dumblo atliekos buvo identifikuotos kaip pagrindiniai atliekų srautai, kurie galimai identifikuojami klaidingai ir dėl kurių identifikavimo yra poreikis turėti metodinę medžiagą (plačiau žr. Apžvalgos 2.3 skyrių).

Nagrinėtose užsienio šalyse pavojingųjų atliekų identifikavimas ir klasifikavimas vykdomas pagal ES teisinį reglamentavimą (Apžvalgos 2.4 skyrius). Tačiau kai kuriose šalyse taikomi papildomi nacionaliniai reikalavimai, pvz., Vokietijoje, nustatyta pareiga tam tikrais atvejais suderinti su kompetentinga institucija, ar teisingai identifikuotos atliekos. Kalbant apie naudojamas pavojingųjų atliekų identifikavimo metodikas, reikėtų pažymėti, kad įvertinat atliekų pavojingumo proceso nustatymo sudėtingumą, kai kuriose šalyse papildomai prie esamų ES Gairių[2] parengtos nacionalinės atliekų klasifikavimo gairės, kuriose pateikiama papildoma metodinė pagalba, paaiškinimai bei praktiniai pavyzdžiai dėl pavojingųjų atliekų identifikavimo.

Apžvalgos 2.5 skyriuje pateikta užsienio šalių geroji praktika sprendžiant pavojingųjų atliekų tvarkymo klausimus (leidimai, prevencijos bei kontrolės priemonės ir priemonės, taikomos sprendžiant bešeimininkių, bankrutavusių ar likviduojamų dėl bankroto įmonių pavojingųjų atliekų tvarkymą).

Siūlymai dėl užsienio praktikos pritaikymo Lietuvoje ir teisės aktų tobulinimo pateikti Apžvalgos 2.6 skyriuje.

Metodika. Parengtos Metodikos tikslas – apibendrinti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, informacijos šaltiniuose esančią informaciją, pateikti rekomendacijas, sprendimų priėmimo schemas, kaip teisingai vertinti ir taikyti nacionalinius bei ES teisės aktus dėl atliekų klasifikavimo, siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvų pavojingųjų atliekų identifikavimą ir klasifikavimą, kad pavojingosios atliekos būtų saugiai ir efektyviai surenkamos bei tvarkomos. Metodika parengta pritaikius atliktos Apžvalgos išvadas, pavojingųjų atliekų identifikavimo gerąją patirtį, išanalizavus esamą situaciją ir patirtį identifikuojant ir klasifikuojant atliekas Lietuvoje ir užsienyje. Metodika yra universali ir skirta visoms suinteresuotoms šalims – ir atliekų darytojams, ir atliekų tvarkytojams, ir valstybės bei savivaldybių institucijoms.

Parengta Metodika susideda iš 3 etapų:

  • I etapas: Tinkamo atliekų kodo parinkimas. Šiame etape svarbu tinkamai parinkti atliekų kodą siekiant nustatyti jo tipą (AN – absoliučiai nepavojingas, AP – absoliučiai pavojingas, VP – veidrodinis pavojingas, VN – veidrodinis nepavojingas) ir pagal tai nustatyti ar reikalingi tolimesni veiksmai.
  • II etapas: Kai kurių specifinių atliekų klasifikavimas. Šiame etape pateiktos rekomendacijos dėl kai kurių specifinių atliekų srautų (pakuočių atliekos, EEĮ atliekos, ENTP atliekos, medienos, šlifavimo, filtravimo medžiagų ir pašluosčių, gumos bei stomatologijos atliekos) klasifikavimo, atsižvelgiant į šioms atliekoms būdingas savybes, neatliekant III etapo veiksmų.
  • III etapas: Atliekų klasifikavimas pagal pavojingumą nusakančias savybes. Atliekamas, kai atliekai priskirtinas atliekų kodas yra veidrodinis ir atliekos nepavyko identifikuoti II etape arba kuomet atliekos klasifikavimo algoritmas nenumatytas II etape.

Metodikos pabaigoje esančiuose prieduose pateikta informacinė, metodinė, pagalbinė informacija, padedanti praktiškai pritaikyti teisės aktų nuostatas dėl pavojingųjų atliekų klasifikavimo, pateikti atliekų klasifikavimo pavyzdžiai. Vieningam buityje susidarančių pavojingųjų atliekų identifikavimui ir klasifikavimui parengtas atskiras Metodikos priedas.

Išvados ir pasiūlymai

Kaip parodė atlikta Apžvalga, pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo problematika neapsiriboja vien tik nacionalinės Metodikos nebuvimu. Parengta Metodika apibendrina teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei pateikia rekomendacijas, sprendimų priėmimo schemas, kaip teisingai vertinti ir taikyti nacionalinius bei ES teisės aktus dėl atliekų klasifikavimo. Kai kuriems atliekų srautams Metodika pateikia atliekų klasifikavimo algoritmus, neatliekant jų identifikavimo pagal pavojingumą nusakančias savybes, kuris yra būtinas, kai atliekai priskirtinas atliekų kodas yra veidrodinis, pateikia pavojingųjų atliekų klasifikavimo pavyzdžius, tačiau neišsprendžia institucinių, gebėjimų stiprinimo ar teisinių problemų.

Siūlymai dėl užsienio praktikos pritaikymo Lietuvoje ir teisės aktų tobulinimo pateikti Apžvalgos 2.6 skyriuje, tačiau kaip vieni esminių išskirtini šie:

  • Teisės aktais (Atliekų tvarkymo įstatyme arba Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme, Aplinkos apsaugos agentūros ir (arba) Aplinkos apsaugos departamento nuostatuose) aiškiai apibrėžti, kuri institucija yra atsakinga už konsultavimą, metodinės pagalbos teikimą, ginčytinų situacijų (pvz., kai darytojas ir tvarkytojas negali susitarti) sprendimą pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo srityje.
  • Apsvarstyti galimybę nustatyti pareigą tam tikroms atliekų darytojų grupėms pateikti įrodymus apie teisingą atliekų identifikavimą atsakingai institucijai patvirtinimui – pvz., toks reikalavimas galėtų būti nustatytas tais atvejais, kai atliekų darytojas dėl vykdomos veiklos neprivalo turėti TIPK leidimo, susidarančios atliekos identifikuojamos nepavojingųjų atliekų veidrodiniu kodu ir patenka į vieną iš identifikuotų problematinių srautų.
  • Įvertinti galimybes AAA laboratorijai su esamais techniniais pajėgumais ir (arba) juos praplečiant, gauti akreditaciją atliekų tyrimams (arba bent jau jų daliai).
  • Numatyti finansavimo priemones privačių laboratorijų akreditacijos procesams paskatinti.
  • Svarstyti galimybę AM/AAD/AAA arba organizuojant viešuosius pirkimus rengti nuolatinius pavojingųjų atliekų tvarkymo ir identifikavimo mokymus, skirtus atliekų darytojams.
  • Kaupti informaciją apie Lietuvoje susidarančių atliekų pavojingąsias savybes (tai galėtų atlikti aukščiau esančiose rekomendacijose nurodyta atsakinga institucija), duomenis talpinant viešoje duomenų bazėje, taip sudarant sąlygas ūkio subjektams ir valstybės institucijų atstovams turėti prieigą prie informacijos apie tai, kokiomis pavojingosiomis savybėmis ir dėl kokių pavojingų medžiagų buvimo sudėtyje atliekos gali būti pavojingosios; esant poreikiui pagal gautus duomenis atnaujinti Metodiką.
  • Apžvalgoje, Metodikoje, aukščiau nurodytų duomenų pagrindu parengti pagalbinę priemonę (pvz., skaičiuoklę), kurios pagalba būtų galima identifikuoti tam tikras dažniausiai Lietuvoje susidarančias pavojingąsias atliekas, ši priemonė turėtų būti nuolat atnaujinama, įvertinant sukauptus duomenis.
  • Numatyti paramą atliekų identifikavimo tyrimams vykdyti, kad tyrimus dėl aktualių atliekų pavojingųjų savybių nustatymo galėtų vykdyti, pvz., asociacijos, mokslo institucijos ar kitos įstaigos, o jų rezultatai būtų viešai skelbiami nuolatos atnaujinamojoje duomenų bazėje.
  • Reglamentuoti kokiais atvejais, kokiais dokumentais turi būti pateikiami įrodymai apie atliktą atliekų identifikavimo procedūrą.
  • Svarstytinas pasiūlymas įvesti nacionalinius aštuonženklius atliekų kodus pavojingosioms užteršto grunto atliekoms identifikuoti, priklausomai nuo to, kokiomis medžiagomis užterštos atliekos.
  • Parengti medienos atliekų klasifikavimo ir tvarkymo vadovą.

Esamos situacijos pavojingųjų atliekų identifikavimo srityje apžvalga (2022 m.)

Priedas Nr. 1. Gyventojų apklausos rezultatai

Priedas Nr. 2. Buityje susidarančių pavojingųjų atliekų klasifikavimas Airijoje

Apžvalgos pristatymas

Metodikos pristatymas

Puslapis atnaujintas 2022-06-22